リジア・シクム―テさん詩集『何かが語られる』の表紙 へのリンク
| 何かが語られる 矢車草の空 蒼穹の伽藍の真っ只中に 一輪の花が咲く KABIR |
RURUGIAGĖLIŲ DANGUSD angaus šventyklos vidury žydi gėlė KABIR |
CORNFLOWER SKY In the middle of sky’s temple blooms a flower KABIR |
| 日本語（薬師川虹一訳） | リトアニア語（リジア・シムクーテ） | 英語（リジア・シムクーテ） |
| 鳥の叫びが 切り裂く 来光の最初の煌き 太陽はその 黄金の姿を 木立の中に隠す なんと美しいのだろう すべて 物事の始まりは 曙の空に架かる 青ざめた月を 私は見つめる 何故かは知らねど 時はそぞろに 言葉を洗い流す その間にも木の葉は 木の葉の胎内で夢見ている 散乱する眠りの中から 花はその頭をもたげ 太陽を見上げる スカーフを巻いた女達が 出来たてのパンを 胸に抱き じゃがいもと 玉ねぎの袋で 広いスカートを織る レタスのような頭の少女たちは 摘んだ ばかりの草花を並べて 太陽のような笑いを糸にして 夢に縁飾りを付ける ヴィリニュスの 石畳の栗石は 幾世紀も歴史を紐解いている 街の目覚める前の 夜明けごとに 萎れゆくライラックの そばを通って歩む 孤独な娘が 屑箱をかさこそ鳴らして 瓶をより分け ポリ袋に入れる 公園のベンチに腰を下ろし 小鳥に餌をやる 彼女のひもじさ 龍の船に乗って 彼女の髪の中で 渦巻く太陽とともに 彼女は舞い踊り 蒼穹の 矢車草を捕まえ 廃墟の窓越しに 眠りを見つめる 鐘は その教会を去り 虚ろな心のまま 失われた時を 求める 毎朝 夜明けになると 手作りの箒を持って 男たちや女たちが 街の通りを 掃いている 時々男たちは建物の 柵の傍に腰を下ろして 煙草を吸う 苦しい生活を刻まれた 女たちの顔には 集められたゴミが 積もっている 風の呻きが 大空を満たし 大烏が羽を広げる 血の色をした楓の葉が 薄れゆく太陽の顔を 覆ってゆく 鳥のコラージュが コーラスを始める 眠れぬ夜が裳裾を引き 天井を歩く 木霊するドアー 誰もが聞き耳を立て 窓たちは 虚ろな街路を見つめる ペルシャ猫が一匹 歩道を忍び歩く Scelsi’s Anahit 壁を抜けてくる |
PAUKŠČIO ŠAUKSMAS persmelkia pirmąjį šviesos blykstelėjimą medžiuose brėkšta saulės žvilgesys ĮVYKIŲ PRADŽIA būna tokia graži stebiu išblyškusį mėnulį dangaus aušroje neklausdama kodėl LAIKAS DELSIA nuplauti žodžius lapui sapnuojant kitame lape gėlė pakelia galvą iš pasklidusio miego ir susitinka saulę SKAROTOS MOTERYS priglaudžia ką tik pagimdytus kepalus prie krūtų audžia plačius sijonus tarp bulvių ir svogūnų maišų salotų galvomis merginos skirsto ką tik nuskintas gėles saulėtu siūlų klegesiu siuvinėja sapnus AKMENIM GRĮSTOSE Vilniaus gatvėse atsiskleidžia šimtmečiai kiekvieną rytą prieš miestui nubundant vaikštinėja vienišiai prie vystančių alyvų moteris rausiasi šiukšlėse surenka atliekas į plastikinius maišelius atsisėdusi ant parko suolo maitina paukščius savo vargu SLIBINO LAIVE ji sukasi pritraukdama rugiagėlių dangų su saulės spiralėmis plaukuose žvelgdama į miegą pro griuvėsių langus VARPAS užsisvajojęs paliko savo bažnyčią ieškodamas dingusių valandų KIEKVIENĄ RYTĄ vos brėkštant surištom šluotom vyrai ir moterys šluoja senas miesto gatves protarpiais vyrai tarpuvartėse sustoja parūkyti moterų vargų išvagoti veidai surenka savo rūpesčių dulkes VĖJO DEJONĖ pripildo dangų varnų sparnais kruvinas klevas uždengia blunkančią saulę paukščių koliažas prabyla choru ILGA BALTA NAKTIS vaikšto lubomis duryse aidi visa kas girdėta langai spokso į tuščią gatvę persiška katė šmėklauja šaligatviu išsilieja sienose Scelsi’o Anahit |
A BIRD CALL pierces first flicker of light sun hides its gold in the trees HOW BEAUTIFUFUL are the beginnings of things I watch the pale of the moon in the dawn of the sky do not ask why TIME LINGERS to wash away words while the leaf dreams inside the leaf the flower lifts its head from its scattered sleep and meets the sun SCARVRVED WOMEN cuddle newborn loaves to their breasts weave wide skirts through potato and onion sacks lettuce head girls arrange fresh picked flowers embroider dreams with sun thread laughter COBBLESTONES of Vilnius unfold centuries every morning before the city wakes the lonely walk near fading lilacs a woman rustles through rubbish she sorts the bins into plastic bags sits on the park bench feeds the birds her hunger ON DRAGON’S SHIP she swirls with sun spirals in her hair she captures the cornflower sky and looks at sleep through window ruins THE BELL left its church absent–mindedly in search of lost hours EVERY MORNING at the break of dawn with hand made brooms men and women sweep the streets of the city at intervals men sit by building fences to smoke women’s faces lined in hardship gather their loaded dust THE WIND’S MOAN fills the sky with raven wings blood maple spreads across fading sun birds collage opens to chorus LONG WHITE NIGHT walks the ceiling doors echo all they’ve heard windows stare into an empty street a Persian cat ghosts the footpath Scelsi’s Anahit enters the walls |
| 何かが語られているが 今のこの世では 私は言葉で語るしかないのだ J.M.COETZEE |
KAŽKAS PASAKYTA Bet šiame pasaulyje, šiame laike galiu pasiekti tave tik žodžiais. J.M.COETZEE |
SOMETHING IS SAID But in this world and this time I must reach out to you in words. J.M.COETZEE |
| 透明なあの天空では 夢が その幻想を 紡いでいる 手のひと指しごとに 何かが語られる あの頃太陽は朝を満たし 貴方は私の 肌に煌きを残して去っていった 私は今も あの金色の暖かさを感じている この夕べ 私はあなたを この書物のペイジの中に 求めている 一瞬の残滓を ページは 吸い込んでしまう 私は 肋骨の内側を 言葉と取り引きする 夕暮れが裸足で 固く結ばれた思いを 踏みにじり 私の指の ムーンストーンを押し流す 影が 本を片手に 窓を横切った 身じろぎする私 透明な骨の 戸口を通り抜け 眩い空間へ歩むあなたを 私の歯茎が 見つめている 貴方は立っていた 群衆の中に浮かぶ 島のように あなたの吐く息が 靄の中に広がってゆく あなたは群衆から 抜け出して立っていた あなたの岸辺から 言葉がゆっくりと泳ぎだした 野原を歩いていると 私は花になり 草よりもっと緑になる あなたの沈黙は 私を包む 香水です 憧れは 祈りの中に溶け込み 希望となって煌く 夜になると 星たちが 私の心に纏わる 銀色の足跡が 忘却の流れに 弾ける 満月は知っている 言葉が 闇を駆逐すると 大地の思いは 雲のシートに そして貴方はここに そして貴方はここに 陽の光の中で 銀色に輝くユーカリの腕が 私たちの体を抱きすくめ その葉の香りが 手の中で白光を放つのが 視野の彼方に見えた コプト教会よ 鈴蘭水仙の 花びらの縁で 太鼓のように 打ち鳴らす私の声を許したまえ CHRISTIAN LOIDL 荒れ果てた中庭 不毛の桃の木が お前の体を求めている 破れた窓 覚書の紙切れが散らばり 夜の秘密を抱える 夏は悲しみの味がする 多分どこか離れた場所で あなたの光をかざして 私はよろめきながら影を横切るだろう 顔のない風が 顔を刻み そこではクレバスが秘密を 抱えている 言葉が傷口を開く 私は涙の海に沈む 貴方が中庭に 横たわるとき 星たちは貴方を照らし 白いリサンテウムの 社を闇の中に浮かばせる あの夜何が起こったのか 割れたガラスに乱された眠りの輪郭が ヴェレインスガッセの中庭の 緑色の痛みの茂みで 縁どられたのだ あの凍える冬の夜 荒れ果てたアパートの壁が 貴方の体を孤児とした ロウソクが何本も大地から芽を出し その時曙は見た あなたの血潮が点々と 雪の上に滴るのを 涙で 私はあなたの顔の 輪郭をなぞり 返るはずもない 声に 耳を傾ける 喪服をまとい 私はプラタ通りを歩む 煌めくロウソクの中 モートン・フェルドマンを送る コプト教の光が木立の中をそよぐ 突如私は立ち止まる あなたの姿が十字路の信号灯に 縛り付けられている ゆっくりとあなたは私の方に下りてくる 黒い百合と白い薔薇を持って 回転する巨大な観覧車は 運命の悲しさを語っている 熔けるロウソクが 雪の吹きだまる道路にゆっくりと滴り 調べが静寂を膨らませ 雪が言葉の名残を覆ってゆく あなたは私の名を呼び バラを私の頭に置き ユリを足元に置く 辺りの空気を乱す鳥の声もない 色は死んだ 雪の下で だけど私は探す あなたの姿を 石に触れ 葉や花の 震えを感じる 多分夢だろう ほんの夢なんだ 私は目覚めている あなたは死んでなんかいない それはちょっとした悪い夢なんだ 遠いところのつぶやきのような夢なんだ 涙が言葉を毛布で包み込む 私は夜を歩む 夜の中へ歩む 時が跳ね 時がトンボを切り 間に合わない 時間切れだ 悲しみが私の骨を貫く 私はあの言葉を読む 何度も何度も繰り返し 果てしなく続く柵のような想い 涙が夜を膨らます 夜毎 私は見えない狼の群れに立ちすくむ そんなはずはない 私の骨は本当のことを知っている 声に出せず 声に出して 涙の中で私は睦言を交わし壁と格闘し いや壁などない 影だ 白い影だ ただの夜だ 私は空気を切り裂き 星の群れに目を凝らす もし私に言葉があるなら 正しい言葉が いや言葉なんか無い 沈黙だけだ これは夢に過ぎない 鏡は歪み 時は揺れている あなたの声が聞こえる バラと埃の声 太陽と氷の声 声じゃない 記憶が背骨に目を織り込む 想いが楔を打ち込み 言葉で押しつぶす 言葉じゃない いや言葉だけだ やがて奴らが私を見つける 夜の虹の中 私のペンはすすり泣く 夢に過ぎない いや夢なんかじゃない 全ては夢 サムエル・ベケットの 「名づけえぬもの」に関連して 雨は土砂降り 記憶は無い 灰色の雲 うつろう雲 全て雲 海の吐息が 岩礁を塩漬けにする 灯台は 変調する天空の中で 海鳥たちを見守る 雲たちは何世紀もの 放浪の挙句小休止 あなたの最後の飛行が 夜の空に 白い航跡を描く 水が沸騰する 本棚の近く サモワールの中で グールドのバッハが 埃を巻き上げ 壁の罅割れに侵入する 言葉は流れて形を成し 我々の口は真実を語る 窓は開き 子供たちは 中庭で遊ぶ い眠る私たちは 貝殻の中のワイン ブランデンブルグが流れ 私はお茶を飲み ケシの花を想う そして思い出す |
SKAIDRIOJE ERDVĖJVĖJVĖJE sapnai verpia fantomus kiekvienu Rankos mostu kažkas pasakyta TĄ SAULĖTą RYTĄ palikai blizgesį mano odoje tebejaučiu auksinę šilumą šį vakarą ieškau tavęs šios knygos puslapiuose POPIERIUS SUGERIA akimirkos liekanas noriu išmainyti šonkaulį į žodį BASA PRIEBLANDA mindžioja suraizgytas mintis užtvindo mano nagų mėnuliukus ŠEŠĖLIS praslinko langu su knyga rankose sukrutau eukaliptai stebėjo tave einant pro permatomus kaulų vartus į švytinčią erdvę beaudžiant žodžius po visterijomis saulės virpesys perskėlė mūsų šešėlius STOVĖJAI kaip sala tarp žmonių tavo alsavimas skleidėsi migloje tu išsiskyrei iš minios žodžiai lėtai nuplaukė nuo tavo krantų EIDAMA PIEVA pavirstu gėlėmis tampu žalesnė už žolę tavo tyla tai mane gaubiantys kvepalai ILGESYS kuris tirpsta maldoje įžiebia vilties kibirkštį NAKTĮ žvaigždės šliejasi prie mano dvasios sidabrinės pėdos taškosi užmirštuose upeliuose mėnulio pilnatis žino – žodis gali išsklaidyti tamsą PAJUJUNTU ŽEMĘ užkopus į dangų ir tu čia ir tu čia SAULĖJĖJE eukalipto sidabrinės rankos apkabino mūsų kūnus lapų kvapas švytėjo ant mūsų rankų praregėjome KOPTŲ ŠVIESA Atleisk balsui, kurį mušu kaip būgną ant snaigės smaigalio CHRISTIAN LOIDL APLEISTAS KIEMAS su bevaisiu medžiu priglaudė tavo kūną lango šukės išbarstyti užrašai saugos tos nakties paslaptį vasaros įgaus liūdesio skonį gal kokioje nuošalioje vietoje netikėtai sutiksiu šešėlį nešantį tavo šviesą BEVEIDIS VĖJVĖJVĖJAS išskaptavo veidą kurio randai saugo paslaptį ŽODŽIAI ATVERIA ŽAIZDAS paskęstu ašaroje TAU GULINT kieme žvaigždės nušvietė šventyklą iš baltų it sniegas prerijų varpelių kas nutiko tąnakt kai stiklo dūžis įrėmino mano sudrumsto miego kontūrus per pilko skausmo tankmę Vereinsgassės kieme toje šaltoj nakty daugiabučio namo sienos saugojo tave iš žemės dygo žvakės kai aušra išvydo tavo kraujo lašus ant sniego AŠAROMIS seku tavo veido kontūrus klausausi nesugrįžtančio balso RAUDOS RŪBAIS apsisiautusi einu Prater gatve tarp švytinčių žvakių Morton Feldmano Koptų šviesa šlama tarp medžių nustebusi sustoju priešais tavo atvaizdą pakibusį ant kryžkelės ženklo lėtai eini manęs link su rožėm baltom, lelijom juodom besisukančios karuselės išrauda likimą tirpstantis vaškas laša ant apsnigto kelio muzika skleidžia ramybę sniegas uždengia žodžių nuotrupas ištaręs mano vardą kaišai rožes į plaukus lelijas prie kojų liūdna be paukščių giesmės SPALVA NUMIRĖRĖ po sniegu tebeieškau tavo formos paliečiu akmenį jaučiu lapo ir gėlės drebulį GAL TAI SAPNAS tik sapnas, atbudus paaiškės, kad nesi miręs, tai tik blogas sapnas, tolimų šnabždesių sapnas, sukrečia mane drebulys, ašaros uždengia žodžius, klajoju naktyje, žengiu naktin, gilion naktin, laikas tąsosi ir sukasi, belaikėje, išėjęs iš laiko, širdgėla persmelkia kaulus, vėl perskaitau žinią, vėl, nesibaigianti minčių tvora, ašaros užtvindo naktį, daugelį naktų, inkščiu su tolimais vilkais, negali būti tiesa, nors mano kaulai žino esant tiesą, tyloje, iš tylos, kalbuosi su pagalve pro ašaras, grumiuosi su sienomis, dingsta sienos, lieka tik šešėliai, balti šešėliai, tik naktis, perskeliu erdvę, žvelgiu į žvaigždes, kaip man surasti žodžius, tinkamus žodžius, jokių žodžių, tik tyla, gal tai tik sapnas, veidrodis išsilenkia, minutės plevena, girdžiu tavo balsą, rožių ir dulkių balsą, saulės ir ledo balsą, jokio balso prisiminimai įsiaudžia į nugarkaulio žvilgsnį,mintys bado, prislėgtos žodžių, be žodžių, tik žodžiai, kol jie mane suras nakties laumės juostoj, ašaroja plunksna, tai sapnas, jokio sapno, viskasyra tik sapnas aliuzija į Samuelio Becketto „Neįvardijamasis“ LYJA jokios atminties pilki debesys klajojantys debesys vien tik debesys VANDENYNO ATODŪSIS pasūdo uolas švyturys stebi paukščius dangaus paslaptyje debesys aprimo po šimtmečių klajojimo tavo paskutinis skrydis kreida nupiešė baltas bures nakties danguje VERDA VANDUO samovare prie knygų Gouldo Bachas sukelia dulkes skverbias į sienų plyšius žodžiai liejasi fugon mūsų lūpos kalbėjo tiesą atsiveria langas vaikai žaidžia kieme snūduriavome kaip vynas jūros kriauklėse Brandenburgas groja geriu arbatą galvodama apie aguonas prisimenu |
IN THAT SPHERE of transparency dreams spin their phantoms with each stroke of a Hand something is said THAT SUN FILLED MORNING you left a sheen on my skin I still feel its golden warmth this evening I look for you in the pages of this book PAPER SOAKS the remains of an instant I trade my ribcage for the word BAREFOOT DUSK tramples knotted thoughts floods the moonstone of my fingers A SHADE passed the window with book in hand I stirred the gums watched you walk through gates of transparent bone into luminous space as we wove words under the wisteria the sun quiver broke our shadows YOU STOOD like an island among people your breath spread into mist you stood out from the crowd words slowly swam from your shore WALKING THE FIELD I become the flowers turn greener than grass your silence is a perfume about me THE LONGING that melts into prayer sparks into hope AT NIGHT stars cling to my soul silver footprints splash forgotten streams the full moon knows a word can cancel the dark A THOUGHT OF EARTH upon a seat of sky and you are here and you are here IN THE SUN Eucalyptus silver arms embraced our bodies the scent of the leaves glowed on our hands we saw beyond our eyes COPTIC LIGHT Forgive the voice I beat like a drum on the edge of a snowflake CHRISTIAN LOIDL THE DESOLATE COURURTYARD with barren peach tree claimed your body a broken window scattered written notes hold the night’s secret summers will taste of sorrow perhaps in some remote place I’ll stumble across a shadow bearing your light FCELESS WIND carves the face where crevasse’s hold the secret WORDS OPEN WOUNDS I drown in a tear AS YOU LAY in the courtyard stars lit you a shrine in the dark from snow white lysantheums what happened that night when shattered glass framed the contours of my disturbed sleep through a thicket of grey pain in the courtyard of Vereinsgasse in that cold winter night bleak apartment walls orphaned your body candles sprung from earth when dawn saw your blood stains on snow WITH TEARS I follow the contour of your face listen to the voice of no return IN MOURURNING DRESS I walk the Praterstrasse among glowing candles Morton Feldman’s Coptic Light rustles through trees suddenly I stop startled at your image fastened to a crossroad sign slowly you come towards me with lilies black and roses white the turning Ferris wheel’s lament tells of fate melting wax trickles on the snowdrift road music swells the stillness snow covers remnants of words you say my name place roses on my head lilies at my feet no bird’s song saddens the air COLOURUR DIED under snow but I search for your form touch stone feel shiver of leaf and flower PERHAPS IT’S A DREAM only a dream, I’ll wake, find you are not dead, it’s only a bad dream, a dream of faraway murmurs, tears blanket the words. I pace the night, I walk into night, time tosses and turns, in no time, out of time, grief pierces my bones, I read the words again, and again, endless fence of thoughts, tears swell the night, many nights I wince with faraway wolves, it can’t be true, my bones know it’s true, in silence, out of silence, I pillow talk through tears, wrestle with walls, no walls, only shadows, white shadows, only night, I cut through air, gaze into stars, if only I had words, the right words, no words, only silence, it’s only a dream, the mirror curves, minutes waver, I hear your voice, a voice of rose and dust, a voice of sun and ice, no voice memory weaves into backbone eye, thoughts spike, weigh down by words, no words, only words, until they find me, in night rainbows, my pen weeps, it’s only a dream, no dream, all is a dream with reference to Samuel Beckett’s „ The Unnamable“ RAIN POURURS no memory grey cloud changing cloud all cloud OCEAN BREATH salts the rocks the lighthouse watches birds in heaven’s strangeness clouds pause after centuries of wondering your final flight chalked white sails into night sky WATER BOILS in samovar near the book shelf Gould’s Bach lifts the dust enters wall cracks words flow in a fugue our mouths spoke true window opens children play in the courtyard we slumbered like wine in seashells Brandenburg plays I drink tea think about poppies and remember |
| 雨の音 それは謎である我々自身 魅惑し続けるもの EDMOND JABES |
LIETAUS GARSAI Mūsų pačių mįslė mus nuolat žavi EDMOND JABESÈS |
RAIN SOUND It’s the enigma of ourselves that continues to fascinate EDMOND JABESÈS |
| 浮漂しつつ 雨音の中で 想いは纏まらぬまま 読まれている 目が頭の中にやって来る 月を見つけることは 指の爪なら易しいが 眠りの中で太陽 を追い求めるのは難しい けれども太陽が手の届くところに在り 月が眠ろうとする人を 目覚まし続けるそんな時が あるものだ 瞼で覆われた目の下で 空は月も陽も隠す 其処は夢が視野の外で 凝り固まるところ 風が回廊から 忍び込んで 重たい樫の 扉を開く そこはタロットのカードと 水晶の球が 読まれるところ バルチックの嵐が 屋根のアンテナや 煙突を吹き飛ばし 夕日が 歩む人々の歩道を 掃き渡る頃並木は震えた 木の葉が街路樹の ロゼットに 涙を散らす 雀が羽を一枚 私の郵便受けに落としてゆく 海の気分が ペンに流れ込み 眠りの波間に 夢を スケッチする マリジャ ギンビュタスに捧ぐ 雨の夏 ビルナの堤を歩いていると 並木の幹の中に あなたの微笑みを見つけた 空は広々と広がっている 山の巨木から落ちる 雪の塊が葉擦れの音を立てる ときは静かに立ち竦み あなたはここにいる 思わず漏らす仰天声を トパンガ渓谷に木霊させ 掌が不気味な月の光に 縁どられる 荒地の小道に響かせよ 私のカーテンよ 白昼夢の天空を 張り巡らせよ 風がノックする 並んだドア 街路をゆく車の 鼻歌が 単調なリズムを流す 雨の 小粒が 乞食の 椀を 満たす 謎めいた 心の 文字が 枕に 浮かぶ |
PLŪDURURIUODAMA lietaus garsuose įskaitau mintis prieš laiką prieinu akligatvį RASTI MĖNULĮ panagėje yra lengviau negu išvysti saulę sapnuose bet būna dienų kai saulė beveik pasiekiama ir mėnulis trikdo miegą dangus po užmerktom akim tegul išnyksta mėnulis ir saulė ten kur saugome sapnus ĮSLINKĘS VĖJVĖJVĖJAS vienuolyne atveria sunkias ąžuolo duris čia skaitomi krištolo rutuliai ir taro kortos BALTIJOS AUDRA išvaikė kaminus ir stogų antenas medžiai suvirpo vakaro saulei nušluojant nuo šaligatvių praeivius lapai apverkė medžių geležinius raizginius gatvėse žvirblis įmetė sparną į mano pašto dėžutę JŪROS NUOTAIKOS įsilieja į plunksną braižo sapną miego vandeny Marijai Gimbutienei LIETINGĄ VASARĄRĄ eidama Vilnelės pakrante užtikau tavo šypseną šakoto medžio kamiene prasivėrė dangus pusnis sušlamėjo šermukšniuos laikas sustojo buvai šalia tegul pagauti šnabždesiai nuaidi iki Topangos uolų ir dykumoje numinto tako kur mūsų delnai suliepsnojo chtoniško mėnulio šviesa SVAJONIŲ sūkury mano uždanga VĖJAS BELDŽIASI į duris gatvėse mašinos monotoniškai zvimbia lietaus lašai pripildo ubago dubenį MĮSLINGI minties laiškai ant pagalvės save užrašo |
FLOATING in rain sound thoughts are read before time eyes come to a head TO FIND THE MOON in a fingernail is easier than to hunt for the sun in sleep yet there are days when the sun is within reach and the moon keeps sleepers awake a sky beneath the lidded eyes lets moon and sun disappear this is where dreams are gathered out of sight CRCREEPING WIND from the cloister opens heavy oak doors where tarot cards and crystal balls are read THE BALTIC STORM blew away chimneys and roof antennas trees shook as evening sun swept sidewalks of passersby leaves shed tears on tree iron rosettes in the streets a sparrow dropped a wing in my mailbox MOODS OF THE SEA flow into pen sketch the dream on waters of sleep for Marija Gimbutas IN RAINY SUMMER walking the banks of Vilna I came across your smile in the trunk of a tree the sky opened a snow–drift voice rustled from the mountain ash time stood still you were here let the startled whispers echo to Topanga Canyon and the trodden desert path where our palms flamed in chtonic moon lighｔ ROUND THE SPHERE of daydreams my curtain self WIND KNOCKS on doors street traffic hums a monotonous beat rain drops fill the begger’s bowl ENIGMATIC letters of the mind write themselves on pillow |
| 終わりなき歌 終わりなき歌を歌う人は 骨髄の中で思う W.B.YEATS |
NEMIRŠTANTI DAINA Tas kuris dainuoja nemirštančią dainą mąsto kaulų smegenimis W.B.YEATS |
A LASTING SONG He that sings a lasting song thinks in a marrow bone W. B. YEATS |
| 鷲が立ち上がる 骸骨の柱が 羊歯の花にそよぐ風の中で 微かに光る 思いが骨に 刻印される リトアニアの伝説によれば、羊歯の花は夏至、聖ヨハネ前夜祭の真夜中に短時間咲くと言われている。またそれは異教の祭典が開かれる時（魔女が活躍する時）でもある。 天の川が 夜空の下の 村を照らす 煙突の煙が 砂利道を宥める 煌く魚の鱗が 海藻の間に広がる 窓は 見られているのが 自分だとは知らない 雲は海に 落ちるが 島となって現れる 白い帆が 霧の中に消える 海鳥が鳴き 水平線が消える 車の喧騒が 退屈を運んでくる セメントのブロックが 熱気を遮断する 散らばった棕櫚の葉が 熱気に白く眩んだ眼に 涼風を送る 影が慌てて 埃の中を駆ける 君が振り返ると 私の顔が そっぽを向く ブダペストの 街中で 君の声が聞こえる 市街電車の 鉄輪のきしみの中 太陽は 心の中まで差し込む まるで教会の 尖塔だ ウエイトレスの微笑みが 只のご飯に風味を添える 花弁のような指を添え 蓮のコップに 緑の茶を注ぐ 色褪せた棕櫚の葉が ニュウヨークの薄汚れた KGBバーの傍で悲鳴を上げる 薄汚れたままのグラスに ウォッカが注がれ 傍には鱗のお湯なピッチリとした ドレスの女たちがキャビアのような頭をしている 生気のない眼の男たちは もろ肌脱ぎで 刺青を見せ 人生をがなり立てている ぶら下がる沈黙は 網にかかったストッキング KGBは旧ソ連の秘密警察 棕櫚の葉は勝利の栄冠 市の立つ日に 魚は氷の上で眠る 明るい年に死者を 深く埋葬するには この日を幾度 繰り返すのか そんな時は永久に来ない 都会の終わる処 ― 巣は飛び立つ 不吉な鳥の歌が 草が歌うように湧く 音楽は生き延びる 人類よりも 樹木よりも 言葉を消せ 記憶から 何処かで ― 此処か 此処じゃない ― 処で再生する 全ての細胞に戻り 音の精髄から 精気を吸い取れ |
THE EAGLE RISES skeleton columns shimmer in fern flower* wind thought is etched into bone * according to Lithuanian legend the fern flower blooms briefly at midnight on the summer solstice-St. John’s eve when remnants of ancient pagan rites are celebrated. PO NAKTIES DANGUMI kaimą apšviečia Paukščių Takas kamino dūmai gludina akmenų šaligatvį jūržoles dengia žvynų blizgesys langai nežino kad juos stebi DEBESYS KRENTA į jūrą ir iškyla salomis baltos burės skęsta migloje klykia paukščiai horizontai išnyksta AUTOMOBILIŲ GAUSMAS sukelia nuobodulį cemento blokai užtveria karštį išsibarstę palmės vėsinasi nuo akinančio blyškaus karščio šešėliai blaškosi dulkėse tavo nusigręžimas nusinešė mano veidą BUDAPEŠTO GATVĖVĖSE girdžiu tavo balsą kylantį per tramvajaus geležinius dūžius saulė persmeigia galvą lyg bažnyčia su bokštais PADAVĖJVĖJVĖJOS ŠYPSENA paskanina virtus ryžius penkialapiu prisilietimu ji pila žalią arbatą į lotoso puodelius NUBLUKUSI PALMĖ girgžda prie niūraus KGB baro Niujorko mieste ikrų plaukais moterys aptemptom žvyninėm suknelėm pilsto degtinę į neplautas stiklines vyrai stiklo akimis be marškinių tatuiruoti ginčijasi apie gyvenimą tyla kybo kaip tinklinės kojinės TURURGAUS DIENOMIS žuvys miega ant ledo kiek sykių tenka apsiversti belaidojant mirusį šviesioj metų gelmėj nėra amžino laiko KURUR BAIGIASI MIESTAI – skrenda lizdai grasinanti paukščių giesmė pakyla žolei dainuojant muzika išliks ilgiau negu žmonės ir medžiai IŠTRINKIME ŽODŽIUS iš atminties kas tolima – yra čia ko nėra – tas atgimsta smelkias į kiekvieną ląstelę ir augalo gyvybę iš pirmykščio žiedo garso |
THE EAGLE RISES skeleton columns shimmer in fern flower* wind thought is etched into bone * according to Lithuanian legend the fern flower blooms briefly at midnight on the summer solstice-St. John’s eve when remnants of ancient pagan rites are celebrated. THE MILKY WAY lights the village under night sky chimney smoke softens the gravel path fish scale-sheen spreads across sea grass the windows don’t know they are being looked at CLOUDS FALL into the sea and emerge as islands white sails drown in fog birds shriek horizons vanish CAR DIN carries tedium cement blocks fence the heat scattered palms fan air against white hot blindness shadows scurry in dust your turn carries my face away IN THE STREETS of Budapest I hear your voice from the tram’s iron beat the sun pierces my mind like a church with steeples THE WAITRESS’S SMILE flavours plain rice with five-petalled touch she pours green tea into lotus cups FADED PALM creaks near a dingy KGB bar in New York city vodka is poured into unwashed glasses by caviar headed women in tight scaly dresses men with glassy eyes shirtless tatooed argue their life away silence hangs like fish-net stockings ON MARKET DAYS fish sleep on ice how many turns does it take to bury the dead in light year deep there is no time like forever WHERE CITIES END – nests fly ominous bird song emerges as grass sings music outlives people and trees ERASE WORDS from memory elsewhere – is here what is not – is born again re-enters every cell and sap from the stamen of sound |